| Itrauka i 2006 m. Katalik interneto tarnybos ileistos knygos „JZUS. Tikjimas, faktai“
C. P. THIEDE*
Jzus ir jo gimimas. Istoriniai altiniai ar pamaldios legendos?
Winstonui Churchilliui priskiriamas graus pasakymas, jog jis pasitiks statistika tiek, kiek pats j suklastojs. Ar i ties 25 procentai anglikon parapij klebon, kaip neseniai rayta, netiki gimimo i mergels? tai galima velgti ir kitaip: nepaisydami nepaliaujamos kritikai nusistaiusi teolog ir urnalist propagandos, net 75 procentai vis dar nepasiduoda kalbinjimui atsisakyti tikjus gimim i mergels. Tam tikrai reikia drsos. Juk viskas atrodo aiku. Viena vertus, gimimas i mergels gals geriausiu atveju egzistuoti tik kaip bet kokio istorinio pagrindo stokojantis diev mitas. Kita vertus, apie tai pasakojs tik vienas evangelistas, btent Matas, dar ir pats suklyds versdamas. Kas toki rezultat akivaizdoje dar drs laikytis tradicijos, abejoti kritikos prielaidomis? Istorikams tai nekliva. Jie juk ino, jog neteisingos abi prielaidos: teisingumo kriterijus niekada negals bti tai, kad apie tam tikr vyk i keli pasakotoj pranea tik vienas, ir praneimo tikimumo kriterijus negals bti tai, jog metratininkai smulkmenose skirtingai idlioja akcentus.
Kiekvienas Naujojo Testamento skaitytojas ino, jog pasakojim apie gimim nepateikia du evangelistai – Morkus ir Jonas. Jiems rpi vieai besirodantis, veikiantis ir skelbiantis, mirsiantis ir prisikelsiantis Jzus. Šitai suponuoja, jog tas Jzus prie tai turjo gimti. Tad kam gi minti tai, kas savaime suprantama? akis taip pat krinta, kad pasakojimai apie gimim ir vaikyst anaiptol nepridurti daug vliau. Seniausioje Morkaus evangelijoje j nra. Taiau j nra n Jono evangelijoje, pasak tradicijos, paskelbtoje vliausiai, o pasakoja apie tai „tik“ du viduriniai evangelistai. Antikoje tai nieko nestebino. Niekur rankraiuose nra n pdsako, kad prie Morkaus ir Jono evangelij norta k nors pridurti ar i Mato ir Luko k nors ibraukti. O ir kam? Anuomet, kai tekstai iandien prieinamu pavidalu buvo paskelbti bei perduodami toliau, kai dar inota, kaip Antikoje raoma istorija, ie skirtumai, inoma, nekl problem. Lygiai taip debatus, kaip iandien madinga, nebdavo traukiamas Paulius, es dar nieko neinojs apie gimim i mergels. Pauliaus bt lauk daug darbo, prireikus teisintis dl visko, ko jis tariamai neins. Mstymo klaid, jog jei kas nors ko nors nemini, tai to ir neino, jau ankstyvaisiais krikionybs laikais darydavo tik polemistai. Pauliui, inia, neketinusiam rayti Jzaus biografijos, bet kaip prielaid tarusiam, jog skaitytojai jau seniai informuoti apie pagrindinius jo gyvenimo bruous, visikai pakako tarsi prabgomis pabrti, jog Jzus buvs ne koks nors Antikos diev mito dangikasis reikinys, bet tikrai ir fizikai gims i moters (Gal 4, 4). Kiti gimimo aspektai toje vietoje ivis nesvarbs. Apskritai ankstyviausi krikioni autoriai, nesigilin gimim, tikrai neusitraukdavo tarinjim, kad nieko apie tai nenutuoki. Taip pat, pavyzdiui, ir garsusis imperatori gyvenim apraym autorius Svetonijus selektyv pasakojim apie Julijaus Cezario darbus pradeda nuo jo gyvenimo eiolikt met, o apie gimim nieko neusimena. Tuo tarpu pasakodamas apie imperatori August, kuriam valdant gim Jzus Kristus, jis nepagaili vietos isamiam genealoginiam mediui ir gimimo istorijai.
Ne visada patikimai inome, kodl konkreiu atveju vienkart nusprendiama kai k praneti, kitkart – ne. Autori dl to nevalia tarinti neinojimu. Matas ir Lukas, kaip ir abu kiti autoriai, prie akis turjo gana savit savo skaitytoj br, kaip iandien pasakytume, adresat grup. Daugiausia ydams raytoje ir yd tradicijas gerai pastantiems skaitytojams skirtoje Mato evangelijoje pabriamos Iz 7, 14, Mch 5, 1 ir Sk 24, 17 pranaysts apie gimim i mergels, apie Betliej kaip Mesijo gimimo viet ir apie vaigd, pateksiani i Jokbo. ydas Lukas, matyt, turintis graikik ir pagonik praeit, akcentus dlioja kitaip. Tik jis mini Dievo pasiuntin – angel Gabrieli, ir i detal graik ir romn skaitytojams padjo gana lengvai suprasti senieji j pasakojimai apie diev pasiuntinius; tik jis paioje pasakojimo apie gimim pradioje mini Jzaus gausim titul – Dievo Snus (Lk 1, 35), kur turjo ir romn imperatorius. Taip jis savo pasakojim aknija Romos imperijos tikrovje, kuriai priklauso ir chronologins nuorodos bei gyventoj suraymas. Visi ie momentai sukl aistring naujesniosios kritikos prietar Jzaus istorijos tikimumo atvilgiu.
Taiau k gi i ties matome Mato ir Luko evangelijose? Niekur nesusidaro spdis, jog istorijos laisvai pramanytos, i vis jg stengiantis arba parodyti, kad pranaysts isipild, arba patenkinti graik ir romn aplinkos lkesius. dmus skaitytojas ia gali pasimokyti kai ko, kas naudinga skaitant ir vis Naujj Testament. Tad pavelkime atidiau. Jau pradioje aptinkame, kai kuri akimis, lidnai pagarsjusi itar i Iz 7, 14: „Todl pats Viepats duos jums enkl. Štai mergel laukiasi kdikio; ji pagimdys sn ir pavadins j vardu Emanuelis [Dievas su mumis]“. prastiniam Mesijo lkesi repertuarui i eilut nepriklaus. Todl galima atmesti versij, jog Matas gimim i mergels pramans, nordamas parodyti isipildius tekst, vis yd siet su Mesijo gimimu. Kaip tik to jis ir nedar. Atmestinas ir taikymasis prie Antikos diev mit. Mat prieingai vis dar atkakliai kartojamiems k kita tvirtinantiems teiginiams, nei visoje ikikrikionikojoje literatroje, nei kokiame Antikos diev epe neaptiksime n vienos tikinamos paralels su gimimu i mergels ir pradjimu i Dievo Dvasios. Tad Matas ir Lukas (1, 34–35) tikrai nemgdiojo provaizdi, idant, sekdami kitomis religijomis, galt pateikti mitin istorij apie Dievo sn.
Taiau gal Matas tiesiog kvailai suklydo, t Izaijo tekst susiedamas su mergele? Juk hebrajikame tekste galiausiai urayta ‘alemh, o tai pirmiausia reikia „jauna moteris“. Mergel biologine prasme hebrajikoje Biblijoje ymima odiu betlh. Dabar reikt pavelgti tuos kelis tekstus, kuriuose vartojamas odis ‘alemh. Akivaizdu, jog visur ia i esms galvoje turimas mergelikumas. Tuometinje yd kultrinje aplinkoje jauna netekjusi moteris tebebdavo mergel. Pakitusi Naujj laik gyvenimo paproi neturtume lengvabdikai perkelti kitai epochai. Taiau tai dar ne viskas, nes betlh yra ne kas kita, kaip biologinio bvio nusakymas, galiojantis bet kuriam amiui. Atuoniasdeimtmet „senmerg“ irgi yra betlh, bet jau nebe ‘alemh. Taiau Izaijas nedviprasmikai kalba apie jaun, gimdyti galini moter, todl nebegali rinktis ir turi vartoti hebrajik od ‘alemh. III–II a. pr. Kr., apie du imtus met iki Jzaus gimimo, ydai ydams versdami hebrajik Biblij graik kalb (tai vadinamoji Septuaginta) irgi turjo apsisprsti, kaip versti i svok. Jie visikai teisingai suprato i viet pagal kontekst ir pasirinko od parthenos, „mergel“. Btent graikik tekst cituoja savo ruotu graikikai raantis Matas. Tai reikia, kad jis neklysta, bet remiasi imtameiu ydikuoju Izaijo pranaysts perteikimu. Kitaip tariant, nei Matas, nei Lukas nra ko nors klaidingai suprat ar k nors perm i ankstesni istorij apie dievus. Kiekvienas savaip dliodamas akcentus, jie pavaizdavo tai, k patys buvo isiaikin. Be to, istorikai vis labiau sitikina, kad ne tik evangelijos senesns, negu ilg laik manyta (iandien galima teigti, jog visos keturios paraytos iki Jeruzals sugriovimo 70 m. po Kr.), bet ir j autoriai turjo galimyb prieiti prie pai dalyvi, tiesiogini liudytoj ir t liudytoj giminaii ar pastam, o tai dar svarbiau. Jokiu bdu ne klaidinga, bet, prieingai, labai tiktina, jog btent Lukas, nedviprasmikai pabriantis klausinjs liudytoj (1, 2–3), pats apklaus dar ir Marij. Tai, kaip jis ir Matas vaizduoja vykius, stipriai skiriasi nuo graik, romn, egiptiei ir pers diev mitologijos. Jokio perdto pltojimo, joki biologini svarstym apie pradjimo ir gimimo proces. Slpinys ilieka ir turi ilikti. Pasakotojus ir pirmuosius skaitytojus domino ne tai, kaip tai vyko, bet kad tai vyko. Galime konstatuoti, kad itaros istorikui neduoda protingo pagrindo abejoti j teisingumu. Ir kaip tik pats Lukas parodo, jog istorinius altinius lydi dar is tas – tikjimas istorijoje veikiant Diev. Tai liudija tiek Marijos padkos malda, inoma kaip Magnificat (Lk 1, 45–55: „Mano siela lovina Viepat, mano dvasia diaugiasi Dievu, savo Gelbtoju...“), tiek paadas Teofiliui evangelijos pradioje (1, 4). Vl matyti, jog istorikumas – ne viskas. Nuo istorijos Jzaus neatsiejamas tikjimo Kristus.
Tarp dalyk, kuriuos nebtinai mini senovs istorikai, yra gimimo data ir vieta. Šiuo atvilgiu apie Jz mes gerai informuoti. Apie Betliej kaip gimimo viet pranea isyk du evangelistai – Matas (2, 1) ir Lukas (2, 4). Vis pasigirstantys tarinjimai, jog Betliejus kaip gimimo vieta pramanytas, idant bt galima teigti isipildius Mch 5, 1–3 pranayst, Jzui i tikrj pasaulio vies ivydus Nazarete, neturi pagrindo. Tiesa, jau Jzaus amininkams neabejotinai krito akis, kad jis buvo galiljietis i Nazareto, nes su Betliejumi, iskyrus kelis mnesius ikart po gimimo, jo niekas nesiejo. Treiasis evangelistas Jonas net pateikia ia vien savo ironik scen. Po ypa spding Jzaus odi kai kurie ydai tvirtina: „Jis Mesijas!“, o kiti prietarauja, sakydami, jog Mesijas turt ateiti ne i Galiljos, bet „i Dovydo palikuoni, i Betliejaus miestelio, kur yra buvs Dovydas“ (Jn 7, 41–42). Dar ir dabar galime sivaizduoti suprating ypsen, kuri Jonui ia pavykdavo sukelti skaitytojams: jis, kaip ir jie, inojo, kad Jzus kils i Betliejaus ir pagal ano meto teis tvio Juozapo dka perms ir Dovydo genealogij (nepriklausomai nuo evangelij, Jzaus kilm i Dovydo taip pat pabria Paulius Rom 1, 3!). Bet iki galutinio Jzaus kaip Mesijo apreikimo tai liko niekur garsiai neskelbtina informacija. Pats Jzus, kaip sutariama visose evangelijose, netroko per anksti tapti vieai garbinamu Mesiju. Per didel buvo nesusipratim galimyb ir per dideli pavojai; vliau tai pamatysime aikiau. Tas pat pasakytina apie kit informacij, smoningai irgi niekur neskleist: Jzus kils ne tik i Dovydo, bet per savo fizins motinos Marijos genealogij ir i Aarono (Lk 1, 5 ir 1, 36). Daugelis yd, tarp j ir esenai, lauk daugiau negu vieno Mesijo. Vienas turjo bti kils i Dovydo nam, ir j velgta kaip karin nugaltoj, tiek viduje, tiek iorje parblokiant ir pavergsiant visus prieininkus bei prieus. Tuo tarpu kitas turjo kilti i Aarono nam ir bti kunigikasis Mesijas. Jzuje abu lkesiai sutapo, taiau rezultatai buvo visikai kitokie, negu jo gyvenamuoju laiku lauk diduma yd, tarp j ir jo paties mokiniai. Taigi matyti, koki skirting lkesi ir aikinim bta ioje Erodo epochoje.
Jonas tiksliai pastebi, jog dl Jzaus asmens „kilo nesutarimas“ (7, 43). Tas pat pasakytina apie gimimo viet. Yra tokia pranao Michjo itara: „O i tavs, Efratos Betliejau, maiausias tarp Judo kaim, man kils tas, kuris valdys Izrael. Jo kilm siekia tolim senov, seniai prajusius laikus. Todl jis paliks juos iki laiko, kai laukianioji kdikio bus pagimdiusi; tuomet jo gimini likuiai sugr pas Izraelio vaikus. Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimen Viepaties galia, Viepaties, savo Dievo, galingu vardu“ (5, 1–3). Taiau tekst ne visi ydai laik mesijine pranayste ar skelb kaip toki. Trumpas Jono pasakojimas labai aikiai tai parodo. Juk ia tos pranaysts laikosi vos keli ydai. Kiti nesunkiai gali laikyti Jz Mesiju, n nesusimstydami apie gimimo viet. Panaiai liudija ir Matas. Iminiams i Ryt atvykus pas Erod Didj ir mus klausinti apie naujo karaliaus gimimo viet, Erodas visikai sutrinka. Jis, vienas geriausi tuometins astronomijos, astrologijos ir mesijini lkesi inov, turi pirma pasikviesti Rato aikintojus. Tie atsiveria knygas ir pasilo Michjo pranayst (Mt 2, 1–5). Atsakymas – Betliejus. Kitaip tariant, ia, kaip ir daug kur kitur evangelijose, viskas kitaip, negu nortsi Naujj laik Biblijos kritikai. Senojo Testamento pranayst tikrai nedav pagrindo neistoriniam vyksmui pramanyti. Prieingai, i pradi – visikai mslingas vykis. Betliejus? Kodl btent Betliejus? Ar nebt spdingiau, pavyzdiui, Jeruzal, ventyklos miestas ir taip pat Dovydo miestas? Pirma – vykis ir tik vliau – klausimas, kaip jis suprastinas padedant pranaams. Vadinasi, pirma – gimimas Betliejuje ir tik vliau – Michjo pranaysts atradimas i naujo.
Tokie pavyzdiai rodo, jog evangelijos kaip istoriniai altiniai apie Jz traktuotinos rimtai. Beveik refleksikai daroma ilyga, jog tai „tik“ tikjimo liudijimai, kuri istorin vert menka, patikrinimo neilaiko. Kita vertus, neturtume daryti klaidos ir vertinti evangelij pagal iuolaikins istoriografijos mat. Kas iandien rao ymaus amininko biografij, tas tikrai nra neutralesnis ar nealikesnis nei evangelistai. Taiau vaizdavimo isamumas bei skaitytoj lkesiai, tikintis gyvenimo apraymo, kiek manoma, neturinio sprag, iandien kitokie. Vien didij XX a. biografij – Golo Manno Wallenstein – sudaro 1368 puslapiai, skaitant pastabas ir rodykles. Tam neprilygsta n visos keturios evangelijos, kartu sudtos. Anuomet to niekas nelaukdavo. Negana to, daug kas i to, ko iandien nebeinome ir dl nesuskaiiuojam prarast Antikos altini nebegalime patenkinamai rekonstruoti, anuometiniam skaitytojui buvo savaime suprantami dalykai. Tokiais atvejais kalt dl ms pai inojimo sprag kvaila versti evangelij autoriams. Vis dlto nauj papirus ar archeologini radini dka nuolat pavyksta gauti patenkinam ini. Imkime tris pavyzdius i Jzaus gimimo ir vaikysts istorijos: Kvirino „suraym“, Betliejaus vaigd ir bgim Egipt.
Esama patikimo atramos tako Jzaus gimimo metams nustatyti. Jis turjo bti gims dar tebegyvenant Erodui Didiajam (Mt 2, 1; Lk 1, 5). Erodas mir 4 m. pr. Kr. Dl to, kad Jzus atjo pasaul bent ketvertu met anksiau u „Jzaus gimim“, Naujasis Testamentas nekaltas. Atsakomyb tenka vienuoliui Dionyzui Maajam, VI a. pirmoje pusje knygoje Apie Velyk vent pateikusiam nauj krikionikj chronologij ir keliose vietose apsiskaiiavusiam. Taiau iki pat iandien alia Luko evangelijos neiniro joks rodymas, kad imperatorius Augustas Erodo laikais bt lieps surayti visus Romos imperijos gyventojus ir kad Kvirinas tuo laiku bt buvs romn valdininkas, atsakingas u imperijos dal, apimani Galilj ir Judj. O juk btent tokia yra Kald istorijos pradia: „Anomis dienomis ijo ciesoriaus Augusto sakymas surayti visus valstybs gyventojus. Toks pirmas suraymas buvo padarytas Kvirinui valdant Sirij. Taigi visi keliavo usirayti, kiekvienas savo miest. Taip pat ir Juozapas jo i Galiljos miesto Nazareto Judj, Dovydo miest, vadinam Betliejumi, nes buvo kils i Dovydo nam ir gimins. Jis turjo usirayti kartu su savo suadtine Marija, kuri buvo nia“ (Lk 2, 1–5).
Daug kas ia tebra atvira ir tyrintoj kartai aptarinjama. Paliudyta pirm tokio pobdio administracin akt buvus ir Kvirin atsakingas pareigas Sirijos provincijoje umus tik 6 m. po Kr. Gal Lukas suklydo? Galbt tada, kai jis ra, prabgus 65-eriems metams po Kristaus gimimo, tiksliai nebeinota faktini dat? Galbt po tokio ilgo laiko n Marija, kaip linktume tarti, klausinjama Luko, savo prisiminimuose jau nebeturjo taip rykiai prie akis fakt sryi? Epochoje, kurioje niekas nieko neprotokoluodavo, nepasiymdavo dienoraiuose ir nekaupdavo kompiuterinse duomen bazse, tai neturt stebinti. O galbt ilgesnes sekas Lukas tiesiog sutankina laiko atvilgiu? Gal reguliarius raymus mokesi sraus Augusto nurodymu imperijoje imta koordinuoti tik 6 m. po Kr., Sirijos provincij valdant Kvirinui, kurio tiesioginiam pavaldumui Judja ir Samarija atiteko atstatydinus Erodo sn Archelaj, o iki tol Augusto draugas Erodas atlikdavo ilgesnes regionines mokesi apskaitas, todl Lukas administracins kulminacijos tak pasitelkia smulkesniam ankstesniam vykiui aprayti? Be to, kai kuri tyrintoj akimis, graikik Luko sakin dert versti kitaip: „Šis [mokesi] suraymas buvo padarytas pirmiau u vykus Kvirinui valdant Sirij“. Ar Lukas, raydamas graikikai oikumen, tikrai paodiui turjo galvoje, jog mokesi apskaita turjo apimti visus Romos imperijos gyventojus, ar t od pavartojo taip, kaip mes iandien pasakome: „visas pasaulis“, omenyje turdami tam tikr moni grup – Luko atveju tai bt Erodo valdomos srities mons, – o ne visus apgyvento ems rutulio mones? Abejoni nekeliantiems sprendimams informacijos nepakanka. Taiau neabejotina, kad io suraymo veikiantieji asmenys egzistavo ir kad iandien turimos inios neleidia Luko pasakojimo atmesti kaip laisvo pramano. Daug svarbiau kas kita: vienas archeologinis radinys patvirtino, jog Lukas tiksliai, iki pat neivengiam varginani kelioni ir kalbini smulkmen, pavaizdavo romn mokesi suraym.
Jau nuo seno inomi papirusai i romn Egipto, tarp kuri pasitaiko suraymo dokument. Taigi jau seniai inoma, kad dl traukimo sraus anais laikais reikdavo keliauti i savo gyvenamosios vietos kilms viet. Atsakant prietar, jog Egiptas buvs labai toli ir kitaip valdomas, negu Sirijos provincija ir jos sritys Galilja, Samarija bei Judja, jau kelerius metus galima nurodyti sensacing Judjos rankrai radin – vis vienos yds, vardu Babata, eimos archyv, kuriame taip pat yra patvirtintas romn mokesi deklaracijos nuoraas. Archyvas rastas vadinamojoje „laik“ oloje Nahal Arugote iaur nuo Masados prie Negyvosios jros jau 1961 m. ir visas paskelbtas 1989 m. Babata, keliuose tekstuose taip pat vadinama Babta, veikiausiai buvo prisidjusi prie 132–135 m. po Kr. Simono bar Kochbos maito. Sukilimo pabaigoje dalis vyr ir moter sitvirtino daugybje ol iilgai Negyvosios jros. Babata pasim savo turt, skaitant brangius papuoalus. Paskelbus dokumentus, tyrintojai kelerius metus sutelktai gilinosi originalius Simono bar Kochbos laikus i ios olos; tik 1995 m. Bonos senj kalb filologas Klausas Rosenas atkreip dmes ikili Babatos archyvo reikm Naujojo Testamento laik istorijai. Galvoje turima mokesi deklaracija, pateikta 127 m., taigi valdant imperatoriui Adrianui. Kaip ir Luko pasakojimas apie Marij bei Juozap, ji surayta graikikai.
I ten suinome, jog Babata buvo sudariusi antr santuok su vyru, vardu Judanas (kituose archyvo dokumentuose jis trumpai vadinamas Judu), ir gyveno su juo Maocos kaime pietryius nuo Negyvosios jros. Maoca priklaus romn Arabijos provincijai su sostine Petra. Dokumente paymima, kad ten ji gyveno nuosavoje emje, vadinasi, nebuvo beturt sutuoktin. Jos sutuoktinis buvo kils i En Gedio, esanio Judjos provincijos Jericho administracinje apygardoje. Jis irgi turjo nuosavos ems Maocoje. Mokesi deklaracijoje Babata formaliai vadina Judan ne savo vyru, bet globju; tuometin, kaip ir Jzaus laik, teis reikalavo, kad moteris, net turdama turto, teisiniuose sandoriuose nurodyt tok globj. Per 127 m. suraym Babatai teko keliauti mokesi staig Rabate u 40 kilometr. Nors Judano mokesi dokumentas neiliko, ia proga jis, matyt, ne tik lydjo mon kaip „globjas“, bet ir pateik savo deklaracij. Babatos dokumente iki smulkmen ivardijama jos nuosavyb, jos tvo Simono palikimas, nustatomi mokesi tarifai ir sklypo ribos. Nurodomi dokumento sudarymo metai, mnuo, diena, pradedant dvylikt imperatoriaus Adriano valdymo met ir baigiant keturi dien iki gruodio non nuorodomis; pagal iandien laiko skaiiavim tai bt 127 m. gruodio 2 d. Nors Babata po keleri met prisids prie Simono bar Kochbos maito prie romnus, savo duomen teisingum ji patvirtina, prisiekdama Romos valdovo ir imperatoriaus laims deive. Jos priesaika, jos paios ir jos vyro paraai aikiai aramjiki, nes patvirtintame dokumento nuorae nedviprasmikai pabriama, jog priesaika iversta. Dokument pasiras Romos valdininkas savo ruotu rao imperijos administracine kalba – lotynikai; panaiai ir Pilotui rpjo, kad tarnybins bausms lentels ant Jzaus kryiaus raas bt lotynikas, tarsi uantspauduotas oficialia kalba. graik kalb, t. y. vis Romos imperijos ryt gyventoj visuotin kalb, Babatos dokumente taip pat iverstas gavim patvirtinantis Rabato valdininko raas. Penki liudytojai i Rabato kitoje dokumento pusje patvirtina nuorao teisingum ir vlgi savo kalba – nabatjikai. Datos prie vairi para rodo, jog visas administracinis aktas utruko apie keturias dienas. Turint omenyje 40 km atstum, dar pridtinos dvi dienos kelio i Maocos Rabat ir dvi atgal. Tad iems reikalams sutvarkyti Babatai ir Judanui prireik geros savaits gruodio pradioje. Tai buvo tinkamas met laikas, numus paskutin derli. J buvo galima parduoti administracinio centro turguje, o kadangi mokesi deklaruoti susirinkdavo daug moni, atsirasdavo ne tik ger pardavimo perspektyv bei galimybi sutvarkyti kitus reikalus, bet ir toki problem, koki mini Lukas: ueigos bdavo pilnos. Apie tai, ar Babata ir Judanas rado „vietos ueigoje“, administraciniame romn dokumente, savaime suprantama, nutylima. Taiau kadangi tuo metu vargiai bdavo galima rezervuoti numer elektroniniu patu ar telefonu, mokesi moktojui niekas negarantuodavo patogaus gyvenimo viebuio kambaryje.
Paralels su met laiku, tradicikai laikomu Jzaus gimimo metu, su kelias dienas trunkania kelione ir su visikai normalia problema – rasti bst mieste, kuriame vykdavo suraymas, gerokai stebina, juolab atmetus galimyb, kad Lukas specifin dokument „nusira“ arba, prieingai, Babata savo archyve turjo suklastot Luko pasakojimo variant. Taiau dar labiau stebina – ne tik tuos, kurie ir be to Lukui priskiria istorini duomen tikslum, – teisins paralels iki maiausi smulkmen. I pradi nurodomas imperatorius, kurio vardu atliekamas suraymas: Adrianas – Babatos ir Judano, Augustas – Marijos ir Juozapo atveju. Kitas vardas – vietininko bei legato: Titas Aninijus Sekcijus Florentinas dokumente i „laik“ olos ir Publijus Sulpicijus Kvirinas Luko evangelijoje. Toliau nurodomas sakymo objektas – raginimas pateikti ratik mokesi deklaracij. Luko evangelijoje ir Babatos dokumente vartojamas tas pats graikikas odis apographestai. Lukas paaikina t pat, kas plaukia ir i suraymo valdant Adrianui konteksto: „Visi keliavo usirayti, kiekvienas savo miest“ (2, 3). Asmenik Babatos formul: „A, Babata, ratu deklaruoju, k turiu kaip nuosavyb“, atitinka Luko kaip istoriko nuoroda: „Jis [Juozapas] turjo usirayti kartu su savo suadtine Marija, kuri buvo nia“. Abiejuose ratuose formaliai atitinka ir kilms bei turto duomenys. Babata nurodo savo tvo, i kurio paveldjo turt, vard ir priduria, jog visa tai – jos nuosavyb. Lukas sako, kad Juozapas turjo vykti i Nazareto Betliej, nes buvo kils i Dovydo nam. Vlgi inyra tas pats graikikas odis oikos („namai“) Luko evangelijoje ir oikousa („gyvenanti“) Babatos dokumente. Net jei evangelistas ia kalba nebe grietomis teisinmis formuluotmis, o biblins kalbos kategorijomis, kiekvienas Luko skaitytojas suprato, kad Juozapas Betliejuje arba netoli jo turjo ems nuosavybs.
Jau dabar akivaizdu, kad Lukas puikiai iman romn mokesi deklaravimo proces ir bendrsias slygas, bet svarbiausias paskutinis momentas: atidiems Luko evangelijos skaitytojams visada krisdavo akis, kad Juozapas vyko usirayti ne vienas, bet „su savo suadtine Marija“. Kodl? Atsakymas plaukia i paralels su kita moterimi – Babata. Marija, nors ir nia, apskritai turjo vykti kartu tik dl to, kad pati Betliejaus apylinkse turjo ems. Lygiai kaip Babata, Marija irgi galjo turti nuosavo turto; jei nebdavo sn, tai pavelddavo dukterys (Sk 27, 8). Juozapui ia tenka toks pat vaidmuo, koks vliau Judanui, – ne suadtinio ir sutuoktinio, kokie juodu, inoma, irgi buvo, bet teisinio „globjo“, turjusio savo parau patvirtinti monos duomenis. I to nebtinai plaukia, kad Marija ir Juozapas kiekvienas turjo ems paiame Betliejuje, kur vyko suraymas. Babatos ir Judano atveju matme, jog jiems teko keliauti 40 km, nors j turtas, prieingai negu Marijos ir Juozapo, buvo toje paioje administracinje apygardoje, kurioje jie ir gyveno. Daug tiktiniau, kad kiekvieno j nuosavyb nuo mokesi apskaitos vietos buvo tolokai, tam keliui veikti neuteko vienos dienos, ir veikiau pietuose ar pietryiuose negu iaurje (iaurje u 9 km buvo Jeruzal, vakaruose – En Keremas, pasak tradicijos, Marijos artimos giminaits Elzbietos tv gyvenamoji vieta) ir kad dl to jie turjo iekoti bsto paiame Betliejuje, uuot nakvoj nuosavoje emje. Be to, jei ems nuosavyb sudar vien ems kio reikmms naudojamas plotas, tai galbt niajai ten n nebuvo patogi gyvenimo slyg. Šiaip ar taip, aiku, kad n vienas j Betliejuje neturjo nuosavo namo.
Aiku dar ir tai, kad Marija ir Juozapas i Nazareto Betliej keliavo ne tik vien kart. Augusto biiulio Erodo ir paties Augusto suraymai, atliekami jo vietinink, bdavo kartojami nereguliariais laikotarpiais. Atsakomybs u ems nuosavyb Marija ir Juozapas negaljo ivengti. Šie sryiai rodo dar ir tai, kad tas turtas turjo duoti pajam. Jei tai bt buvs tik menkavertis sklypelis, bent jau Marija, nepaisydama senos paveldjimo tradicijos, veikiausiai bt pardavusi nuosavyb giminaiiui, uuot paskutiniais ntumo mnesiais nesvetingu yd iemos pradios metu pati leidusis ilgon kelionn. Statybininkas Juozapas turjo pajam i savo profesins veiklos, buvo garbingas yd religins bendruomens narys; i yd altini inome, jog btent tektnes – taip ios profesijos mons, med ir akmen apdorojantys statybininkai, vadinami Naujajame Testamente – bdavo gerbiami kaip itin pamalds ir imanantys Biblij. Šias Juozapo pajamas dar papildydavo plaukos i jo ir jo suadtins, o vliau monos, Betliejaus apylinkse turtos ems nuomos.
Galbt turtume atsisveikinti su romantiku neturtingos Jzaus kilms vaizdiniu. Marija ir Juozapas tikrai nebuvo pasiturintys iandiene io odio prasme. Taiau jie neabejotinai nepriklaus n varg beturi sluoksniui. Tai, kad Jzus pasaulio vies ivydo „tvartelyje“, lm pragmatins prieastys, kuri nepavyko ivengti n turtingai Babatai ir jos Judanui: Betliejuje nebuvo laisv viet dl suraym atvykusi mokesi moktoj gausos. Tai, kad keturiasdeimt dien po gimimo, aukodami Jz ventykloje, jie paaukojo „por purpleli ar du balandiukus“ (Lk 2, 24), remiantis Kun 12, 8, aikinta kaip aukotoj neturto enklas, taiau ia tikrai nueita per toli. Marija ir Juozapas tiesiog laiksi yd atna aukojimo paprasiausiu pavidalu tradicijos. Suvokdami vaiko irinktum, po keli minui patvirtint Simeono ir pranas Onos, jie, uuot tenkinsi kukliu seno priesako ipildymu, per keturiasdeimt dien bt steng i gimini tarp Betliejaus ir En Keremo pasiskolinti pakankamai ekeli – jei i ties bt stig pinig, nors tuo sunku patikti, – kad galt paaukoti av. Taiau btent i akimirk jiems, matyt, labiau rpjo simbolinis kuklumas. Be to, suprasti i simbolik iandien mums gali padti balandio reikm iganymo istorijoje; pakanka tik prisiminti Nojaus baland su alyvos akele, Šventosios Dvasios baland ir net tiesiog prieodiu tapus taikos baland. Taiau nei Marija, nei Lukas to neakcentuoja. Prieingai, Lukas mini balandiuk auk nei kaip nors paaikindamas skaitytojams visuomenin Marijos ir Juozapo padt, nei primesdamas balandiukams koki simbolin interpretacij, o taip, tarsi tai bt tiesiog savaime suprantama.
Dar kart grkime prie Jzaus gimimo. Dat galima nustatyti tiksliau, nes iki iol neatsivelgme dar vien evangelij pasakojim veiksn – astronomus i Babilonijos, netrukus po Jzaus gimimo pasirodanius Jeruzalje, o vliau – Betliejuje, ir atkeliaujanius ia paskui vaigd (Mt 2, 1–12). Pamaldiose legendose dar pridurta io to, ko nra tekste. Juk nieko nepasakyta nei apie tai, kad vyrai buvo trise, nei apie tai, kad jie buvo karaliai. I trij dovan daryta ivada, jog bta trij asmen, o kadangi dovanos turjo karalikj vert, tie asmenys paversti karaliais. Svarbiau tai, k apie juos galima suinoti i paties teksto. Jie vadinami magoi; tai profesionals astronomai, darbavsi observatorijose, praktikav vaigdi aikinim ir galbt kil i kunig luomo. Tai reikia, kad pas Jz trauk neydai, pagonys, priklausantys aukiausiam savo visuomens isilavinusij sluoksniui. Tuo metu garsjo babilonikoji Siparo observatorija netoli Babilono, „Ryt alyje“, kaip i vyr tvyn vadina Matas. Ir i ties btent Sipare prie Eufrato archeologai yra rad 8 m. pr. Kr. dantiraio lentel, kurioje i anksto apskaiiuotas bet koks didesnis ateinani met planet judjimas. Ne maiau kaip penkiskart ioje lentelje minimas pagrindinis vykis – Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Š vyk buvo galima ikart paaikinti: Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – srities, romn vadinamos Palestina, planeta. Babiloniei apskaiiuotoji konjunkcija vyko uv enkle, o is astronomams, kaip aikinama ir rabinistinje literatroje, simbolizavo srit tarp Vakar Mesopotamijos ir Nilo alies ryt – vliau neabejojamai yd gyvenamas emes. Šiuos duomenis patvirtina kiti molini lenteli radiniai. Vadinamojoje Berlyno planet lentelje, sudarytoje jau 17 m. pr. Kr. ir iandien ilikusioje nuorao ant egiptiei papiruso pavidalu, apskaiiuotas visas planet judjimas iki pat 10 m. po Kr. Ši lentel liudija, kad ir tokiuose didiuosiuose „Vakar“ miestuose kaip Aleksandrija ir Roma ie reikiniai buvo inomi ir siejami su dideliais lkesiais. Imperatorius Augustas, kaip ir jo vasalai, aistringai domjosi tokiais dalykais. Galiausiai reikminga dar ir tai, kad Augustas pats buvo laikomas Jupiteriu, o Saturnas – aukso amiaus planeta. Jei lentelje buvo nurodyta 7 m. pr. Kr. vyksianti i planet konjunkcija, tai Augustas ir jo alininkai tais metais turjo laukti svarbaus, visa pranokstanio jo valdymo laikotarpio vykio, o astronomai i Ryt numat pasaulio valdovo gimim Palestinoje.
Taiau Augusto gyvenime 7 m. pr. Kr. nieko ypatingo nevyko, nebent septyniolikta i dvideimt vienos imperatoriaus aklamacijos – iuo laiko momentu jau seniai aikiai rutina virts Augusto paskelbimas imperatoriumi. Tad kas gi vyko 7 m. pr. Kr., jei tik astronomai nebus apsiskaiiav? Jau 1606 m. Johannesas Kepleris pirmkart retrospektyviai apskaiiavo Jupiterio ir Saturno konjunkcij (coniunctio) turjus vykti 7 m. pr. Kr. ir velg joje Betliejaus vaigd. I naujausi tyrintoj begalines abejones dl Mato pasakojimo ir legendas apie komet ar savotik supernov isklaid Naujojo Testamento inovas Augustas Strobelis ir tokie garss astronomai kaip Konradinas Ferrari d’Occhieppo bei Theodoras Schmidt-Kaleris. Ties sakant, nebuvo n tokio planet susitikimo, kad dvi vaigds bt atrodiusios kaip viena: irint pirmiausia i Betliejaus, jos priartjo viena prie kitos labai arti, taiau liko atsiskyrusios. Vis dlto Mato apraymas, kuriame kalbama apie vien Betliejaus vaigd, visikai teisingas. Juk savo orbita skriejanti „pirmesn“, didesn planeta buvo Jupiteris. Btent ji, babilonikuosiuose Rytuose simbolizavusi aukiausij dievyb, ir buvo ta „viena“ vaigd, dabar, uv enkle visikai priartdama prie Saturno, gijusi papildom ir, galima ramiai sakyti, su iganymo istorija susijusi reikm. Juk Saturnas, vairiopai vadintas bei ymtas, jau Senojo Testamento laikais aikintas ir kaip yd vaigd, i pradi, tiesa, kaip pagonika „importin prek“, prie kuri kartai protestavo pranaas Amosas (Am 5, 26; plg. Apd 7, 43). ia galima velgti tiesiog dievikj ironij: tai, kas i principo neteisinga, pagonika ir klaidinga, btent neyd taut tikjimas vaigdmis, pasitelkiama tam, kad pagonikasis protas paint yd vienatinio Dievo veikim istorijoje. I esms vyko tai kas: Ryt (babiloniei) ir Vakar (romn) aukiausiosios dievybs Jupiterio planeta, akimirksn tapusi viesiausia, atsidr alia Saturno planetos, Ryt astronom tuometiniu kosmologijos supratimu atstovaujanios ydams. 7 m. pr. Kr. danguje jos buvo matyti kartu judanios planetine orbita ir kartu visikai arti viena kitos „stovinios“ uv enkle. Apskritai nesunku taip pat sivaizduoti, jog, pavyzdiui, Siparo observatorijos astronomai gerai iman yd pranaystes ir lkesius, nes Pumbeditoje netoli Siparo buvo sikrs didiulis yd prekybos ir ugdymo centras. Babilonijos ir yd mokslininkai ioje vietovje gyvai bendravo.
Negana to, vaigdi judjim bei kelet toki „sustojim“ iandien manoma apskaiiuoti dienos tikslumu. Pirmkart viesiai spindintys Jupiteris ir Saturnas kartu vakare patekjo 7 m. pr. Kr. rugsjo 15 d. Tai urayta jau senose dantiraio lentelse. Antras i anksto apskaiiuotas „sustojimas“ vyko lapkriio 12–13 d. irint i ems, jis truko dvi savaites. Vliausiai tada ir pasireik efektas, kur Matas nusako Betliejaus vaigds svoka. Paaikjus, jog gimimo vieta yra Betliejus, Erodas i Jeruzals ten siunia astronomus. Pasinaudodamas jais kaip nipais, jis nori isiaikinti, kas ten i ties atsitiko. Kaip tik tuo metu pasitaik Zodiako viesa astronom vadinamas reikinys, kai platus kgio formos viesos pluotas nukrypsta em. Šis Jupiterio sukeliamas dangaus reikinys, kur dar ir iandien kartais galima stebti, 7 m. pr. Kr. lapkrit atvirame kratovaizdyje, pasaulyje be rykiai elektros apviest miest ir kaim, aikiai rod Betliej. Savo apskaiiavimais pasitikintiems astronomams reikjo tik vadovautis ia viesa. Atjus Betliej ir paklausinjus apie ne itin seniai gimus berniuk, jau buvo nesunku rasti reikiam bst. Ši Zodiako viesa t met lapkriio 12–23 d. buvo matoma kasdien. Visa tai ne fantazijos, bet tiksls faktai, kuriuos gali patikrinti kiekvienas matematikas ir astronomas. I j plaukia ne tik tai, kad Betliejaus vaigd egzistavo, bet ir astronom, „imini i Ryt alies“, atvykimo Betliej laikas. Šie faktai rodo, kad Jzus atjo pasaul iki 7 m. pr. Kr. lapkriio.
Šiandien Kald vent veniame gruodio 25 d., Vidurio Europoje – daniausiai jau ivakarse, taiau ios datos nerastume evangelijose ar kokiame kitame ankstyvj krikioni rainyje. Data Vakaruose pasirinkta tik IV a., siekiant, be kita ko, parodyti banytins politikos nusistatym prie Mitros kult, t dien ventus vien didij savo veni. Taiau ji stebtinai arti datos, kuri iandien, turdami prie akis altini stygi, galime laikyti tiktina; jau Klemensas Aleksandrietis istoriniame teologiniame veikale Kilimai 190 m. po Kr. teigia, jog Jzus gims sausio 6 d. Taiau jis neatsivelg vairias ypatybes, bdingas tuometinei egiptiei kalendoriaus sistemai, nors ir dar prielaid dl jos taikymo. Mat jis nedviprasmikai rmsi tradicija, nusidriekiania iki Marijos, Juozapo ir Jzaus bgimo Egipt. Jo nustatyta sausio 6-oji, dar ir iandien, pirmiausia Ryt krikioni Banyiose, veniama kaip Jzaus gimimo data, buvo pirmosios gimimo metins. Gimti Jzus atitinkamai turjo prie dvylika sinodini mnesi, arba prie 354 dienas, vadinasi, 7 m. pr. Kr. sausio 17 d. Tokia data plaukia i apskaiiavim su slyga, kad ankstyvosios Banyios tradicija patikimai ilaik bent pamatines datas. Kitaip tariant, ra, papirus ar kitokios informacijos, neabejotinai patvirtinanios i dat, nra. Prie spjamos teisingos laiko atkarpos galima tik priartti. Taiau tai neduoda pagrindo abejoti paiais vykiais. Kaip jau matme, senovs istorikai tikrai ne visada pasakodavo apie asmen gimim, o tikslios dienos nuoroda bdavo ne taisykl, bet iimtis. Jei Jzaus gimimo metus, mnes ir dien evangelistai bt laik btinai pasakytinais dalykais, kain ar jiems bt buv sunku atlikti reikiamus tyrimus. Tad apskritai niekas netrukdo vsti gruodio 24–25 d. arba, kaip kitur, sausio 6 d., ir vargu ar btina kaip trei ventadien dar pridurti hipotetikai nustatyt sausio 17 d. Ir iuo atveju turtume vaduotis i iuolaikinio sivaizdavimo, jog geroje biografijoje pateiktina kiekviena chronologin gyvenimo smulkmena. Anuomet taip niekas nemst ir nera. Tada rpj dalykai istorikai patikimi: Jzus gim Betliejuje, valdant imperatoriui Augustui, gyvam tebesant Erodui, kaip galtume pridurti, 7 m. pr. Kr. iem, kai mokesi apskaita privert jo motin Marij ir jos suadtin Juozap i gyvenamosios vietos Nazarete vykti Betliej, kurio apylinkse jie turjo paveldto turto.
Jau kelis kartus minjome Erodo vard. Jzaus gimimo istorijoje tai ne tik pirmutinis orientyras, nustatant vliausius galimus gimimo metus, ir ne tik vaigdmis tikintis valdovas, Babilonijos astronomus siuniantis nipinti Betliej; krikionikj istoriografij jis eng pirmiausia kaip tas, kuris, astronomams pas j negrus, sak Betliejuje iudyti kdikius. Vargu ar dar reikia pabrtinai minti, kad ias kdiki udynes ir „imini“ pabgim laiku tvyn, o vliau Juozapo ir Marijos bgim Egipt daugelis iandieni Biblijos tyrintoj irgi itremia legend srit. Jiems nepatinka perspjimas, pasak Mato, perduotas vieniems ir kitiems per sapn, tarsi tai bt nemanoma. Ne tik istorikai, imanantys savo altinius, bet ir 1 semestro psichologijos studentai ino, jog tai gali bti visikai realus vykis. Taip pat ukliva, jog vaik udyns, per kurias, atrodo, i jaunesni negu dvej met berniuk Betliejuje ir apylinkse mirties pavyko ivengti vien Jzui, minimos tik Mato evangelijoje. Lukas, tiesa, dar pasakoja apie Jz ventykloje keturiasdeimt dien po gimimo ir prie kelet mnesi iki mag pasirodymo, taiau vaik udynes bei laik Egipte praleidia ir pasakojim tsia nuo Nazareto.
Vaik udyni nemini n yd ir romn istorikas Juozapas Flavijus, kuriam iaip jau vargiai pro akis prasprsta kokia nors Erodo iauryb. Šis Juozapas visiems nenorintiems pasitikti vien Naujuoju Testamentu yra savotikas Naujojo Testamento laik istorijos ventasis globjas. K apie j inome? vilgsnis j pads geriau suprasti ne Naujj Testament, o kitus yd I a. istorijos altinius. Gims praslinkus septyneriems metams po Jzaus mirties, 37 m. po Kr., Juozapas susipaino su trimis didiaisiais ano meto yd sjdiais – sadukiejais, fariziejais ir esenais, galiausiai, kaip ir toks Šalis/Paulius iki jo, nusprend tapti fariziejumi ir, prasidjus sukilimui prie romnus (66–73 po Kr.), buvo paskirtas Galiljos dalini generolu. Nugaltas ir paimtas nelaisv, romn vadui Vespasianui jis ipranaavo imperatoryst. 69 m. po Kr. pranaystei isipildius, Juozapas buvo priimtas imperatoriaus eim, gavo gimins vard Flavius ir darbavosi imperatoriaus dvare, nuolatos stengdamasis romnams atskleisti taurius yd tautos istorijos ir dabarties puslapius, o ydams – romn didyb.
Tad jis, panaiai kaip ir evangelistai, nebuvo istorikas be joki umai. Jis nenorjo rayti istorijos, atsiribodamas nuo vertybi, „neutraliai“, bet turjo prie akis tiksl. Kas dl tokios nuostatos peikia evangelistus, tas, nordamas likti nuoseklus, bent lygiu mastu turi prikiti j ir Juozapui, kaip, beje, ir kiekvienam kitam senovs istorijos raytojui; mat tai, kad istorija buvo arba galjo bti vaizduojama objektyviai ir nealikai, yra iliuzija. Turint galvoje dar ir tai, jog btent Juozapas Flavijus tiek yd karo istorijoje (apie 77–78 po Kr.), tiek yd senybse (93–94 po Kr.), kaip rodyta, raydamas stengsi derinti ir i dalies – klaidingai, jam galioja ta pati taisykl, kaip ir kitiems: konkretus atvejis nuolatos tikrintinas. Juozapas pateikia tris tekstus, tiesiogiai susijusius su Naujojo Testamento laikotarpiu: esminiais bruoais su evangelijomis sutampant pasakojim apie mirties bausms vykdym Jonui Kriktytojui Macheronto tvirtovje Erodo Antipo sakymu, vadinamj testimonium flavianum apie Jz ir pasakojim apie Jokbo, nedviprasmikai pristatomo kaip „Mesiju vadinto“ Jzaus brolis, nuudym. Iki pastarojo vykio 62 m. po Kr. ubaigtuose Luko Apatal darbuose neteistas Jokbo umuimas akmenimis nebeminimas, tad Juozapas ia – vienintelis to meto altinis. I i trij itar nesutariama vien dl itaros apie Jz Senybse 18, 63–64. Ir nesutariama tik dl to, kad greta dalykikos inios, jog tai buvs imintingas mokytojas, stebukladaris, gerbiamas mokytojas, turjs daug sekj yd bei pagoni, jog yd hierarchijos iniciatyva jis buvs Piloto pasmerktas mirti ant kryiaus, taiau „iki ios dienos“ (t. y. iki tada, kai Juozapas ra Senybes, praslinkus eiasdeimt trejiems metams nuo nukryiavimo) tebeturs didel br sekj, pagal jo vard besivadinani krikionimis, randama kukli itara: „Šis buvo Kristus“. ydui tai reik: „Šis buvo Mesijas“, nes Kristus graikikai raaniam Juozapui yra ne kas kita, kaip graikikas odis Christos, perteikiantis hebrajik od mah (Mesijas).
Š sakin vis mginta atmesti kaip vlesn krikioni intarp, nes taip es nebt ras n vienas ydas. Nuo vis autentika laikomos itaros apie nuudyt jo brol Jokb (Senybs 20, 200) ji skiriasi tik vienu niuansu – vietoj „Šis buvo Mesijas“ pasakojime apie Jokb parayta: „kuris vadinamas Mesiju“. Aiku, kad Juozapas ia pateikia ne savo nuomon, bet tai, k tikjo Jzaus sekjai. Lygiai taip be niekur nieko galima suprasti ir testimonium flavianum. Alternatyvus aikinimas leidia velgti iame tekste tam tikr rezignacij, nes sakinyje „Šis buvo Mesijas“ akcentuotina praeities forma „buvo“. Jzus buvo Mesijas, taiau daugelio yd, laukusi Mesijo, pergalingu karu ilaisvinsianio i romn jungo ir vis vidaus prie, didiosios viltys neisipild. Galbt tai ir norjo pasakyti Juozapas: Mesijas atjo ir ijo, bet niekas nepasikeit. Jis nepasiek pergals, bet, prieingai, saviki atiduotas prieams rankas, triumfuojamai nesigyn. Didiojo mesijinio laiko viltis pasirod klaidinga. Taip skaitant tekst, niekas nerodo, kaip ir kitokio aikinimo atveju, kad tai vlyvas krikioni terpinys. O ios sukilime prie romnus lugusio yd generolo itaros skeptikosios interpretacijos naudai liudija ir tai, kad jis nemini didiojo vilties enklo – Jzaus prisiklimo. Kadangi apskritai jo duomenys teisingi, jis neabejojamai turjo bti apie tai girdjs, nes galiausiai dl io vis i naujo liudijamo ir skelbiamo prisiklimo tebegyvavo „krikioni tauta“, – taip jis vadina jo sekjus. Bet Juozapas tai nutyli. Mesijins jo viltys suduo, o pats krikioniu tapti jis nenorjo.
Šitaip ratas usidaro. Tiesa, Juozapas Flavijus nemini Betliejaus vaik udyni, kaip ir daugelio kit Erodo iaurybi. Klaidinga i to daryti ivad, kad apie tai jis nieko neinojs arba kad viso to nebta. Erodas Didysis kaip galimus varovus galjo nuudyti tris savo snus, du i j, Aleksandr ir Aristobul, – 7 m. pr. Kr., Jzaus gimimo metais. Negana to, tais paiais metais jis altakraujikai sak mirtimi nubausti daugyb fariziej, paskelbusi jam nepalanki pranayst, jog netrukus gimsis karalius mesijas, turintis nuversti Erod nuo sosto ir pradti mesijin ami. Bent taip Juozapas pasakoja Senybi 17 knygoje. Sunku patikti, jog toks sins grauaties nejauiantis vyras nebt lieps, juo anksiau, juo geriau, paalinti mesijin varov, besiksinant karaliaus valdi Izraelyje. Nuudyt jaunesni negu dvej met amiaus vyrikos lyties kdiki nedideliame Betliejuje tuo metu veikiausiai bta maiau negu tuzinas. Argi galjo tai patraukti kieno nors dmes daug masikesni Erodo vrikum kitose vietose ir kitais laikais akivaizdoje? Ties sakant, mums net inoma paralel: apie t pat laik Akelono mieste prie Viduremio jros iaur nuo Gazos, su kuria Erodas palaik artimus ryius, altakraujikai nuudyta apie du imtus ma vaik, i kuri n vieno nebuvo vyresnio negu dvej met amiaus, o didiuma – vos keli mnesi. Iskyrus kelias iimtis, visi jie vyrikos lyties. Prie kelet met atrad griauius vieno didelio I a. pr. Kr. namo rsyje, archeologai iki iol nesutaria dl udyni prieasties. Anot paplitusios versijos, ia buvs vienamis, ir vyrikos lyties kdikiai, pagimdyti j netrokusi prostitui, netrukus po gimimo bdav nuudomi, o mergaits paliekamos kaip vienamio rezervas. Šio paaikinimo naudai liudija tik btinyb kaip nors kompensuoti trkstamas inias. Taiau svarbiausia, kad io vyksmo, per kur uvo gerokai daugiau kdiki negu Betliejuje, Juozapas irgi nemini, maa to, prieingai negu Betliejaus atveju, kai galima remtis bent jau Matu, apie tai neusimenama n viename istoriniame altinyje. Taigi istorik tyla, kaip rodo Akelono kaulai, nieko nesako apie vykio galimyb ar faktikum. Sykiu sismonintina, kad sen pasakojim apie kdikius, igyvenusius pasiksinimus nuudyti, yd ir egiptiei tradicijoje galjo bti ir anksiau (pvz., Biblijos pasakojimas apie pintinje palikt Moz, tiesa, nra paralel, taiau vaizduoja bandym nuudyti kdik), bet bt tiesiog avantiristika kiekvien vyk atmesti kaip neistorin, jei kas nors labai panaaus jau buvo nutik anksiau. Vienu odiu, niekas nekliudo pasitikti Matu. Visi mginimai demaskuoti j kaip sakius neties iki iol lugdavo.
Nepagrstai tarinjamam Matui tenka iksti dar vien priekait – es jis pramans bgim Egipt. inoma, vis vyksm jis aikina teologikai, supranta kaip isipildiusi pranayst ir Jzaus sugrim laiko Ozjo pranaysts 11, 1 patvirtinimu. Taiau, kaip matme, bt itin nemokslika kiekvien vyk, kur galima suprasti kaip pranao odi isipildym, dl to atmesti kaip neistorin. Viena vertus, matme, kad evangelij pasakojimuose laikomasi kitokios sekos: pirma – vykis, po to – mginimas teologikai ir pranaikai j aikinti. Kita vertus, turt bti aiku, kad simbolinis, teologinis vyksmo aikinimas ir jo istorinis faktikumas vienas kito nepaneigia. Savaime suprantama, istorinius faktus galima aikinti ir simbolikai arba laikyti sen pranaysi isipildymu. Nesunku sivaizduoti, kad tokie supratimo bdai krikionybs istorijoje daugeliui krikioni buvo svarbesni u vyki smulkmenas. Taiau i to dar nevalia daryti ivados, jog istorinis tikimumas nuo pat pradi nebuvs reikmingas. Šiaip ar taip, bgimas Egipt nesiremia iankstine teologine duotybe, kiu: „Mes – Šventoji Šeima, todl turime, kaip kadaise Juozapas, traukti Egipt, ir tada Jzus i ten gr kaip antrasis Moz“. I btinybs igyventi bgta dar ir iandien matomu karavan keliu per Beer Šeb, „Abraomo miest“, al, kurioje tuo metu gyveno per milijon yd. inomos tokios vietovs kaip Aleksandrija su didiausia yd bendruomene u romn Palestinos rib ir Didiojo Hermopolio (Hermopolis Magna) miestas, kuriame atrasta verting Biblijos rankrai, skaitant Naujj Testament, ir kuris vlesnje krikionikojoje tradicijoje vadinamas Jzaus prieglobsio vieta. Jau netoli Betliejaus bta pastogs, kuria nuo Jeremijo laik naudodavosi keliautojai Egipt (Jer 41, 17). Matas, kuriam labai rpjo Jzaus gyvenimo vykius suvokti kaip yd seniausi vili isipildym, bgim Egipt traukia pasakojim apie ankstyvuosius Jzaus metus; tuo tarpu graik ir romn kategorijomis mstaniam bei savo skaitytojus prie akis turiniam Lukui to neprireikia, ir jis pasakojim tsia nuo beveik pilnametysts pagal yd teis sulaukusio Jzaus Nazarete. Istorikui sunku suprasti, kodl tai turt bti problema. Baigdami kartu su Luku grkime io skyriaus pradi. Juk dabar galima geriau suprasti tai, kas i pradi buvo paliesta tik prabgomis: ankstyvas akcentavimas, Jzui dar negimus, jog jis bus vadinamas Dievo Snumi, yra viena ikiliausi viet Luko evangelijoje (1, 35). Skaiiuojant pagal skyrius bei eilutes, du kiti evangelistai Dievo snyst pabria dar anksiau – Jn 1, 34 Jono Kriktytojo liudijimu: „A tai maiau ir liudiju, kad itas yra Dievo Snus“; ir Mk 1, 1 antrate: „Jzaus Kristaus, Dievo Snaus, Evangelijos pradia“. Taiau Lukas, raantis evangelij auktam Romos valstybs valdininkui, „prakilniajam“ (gr. kratistos) Teofiliui, pabria, kad is titulas kyla ne tik i Kriktytojo liudijimo ar painimo, visiems tikintiesiems tapusio prieinamu po pirmj Velyk, bet ir i to, kad dar prie ntum per savo pasiuntin (gr. angelos – „angelas“) Marijai j prane pats Dievas. Taip Jzaus gimimas akivaizdiai aknydinamas epochos politik. Svarstydami, koki vilt ir kok ik Jzaus gimimas bei jo aplinkybs reik to meto monms, iki iol prie akis turjome yd pranaystes, Erodo bgtavimus, babiloniei ir rytiei skaiiavimus, graik ir romn mitus ir panaius reikinius, o dabar atsiranda ir is tas nauja: dar iki Marijos snaus gimimo angelo skelbimu Romos imperatoriui Augustui prieprieinamas varovas. Augustas buvo leids senatui sudievinti savo tv Julij Cezar. Kaip divus Iulius snus, jis dabar buvo filius divi – „dievikojo snus“. Graikikai kalbaniuose Rytuose i to radosi „dievo snus“ – huios theou, – ir tie patys graikiki odiai evangelijose taikomi Jzui. Dar imperatoriui Augustui gyvam tebesant, jam pastatydintos trisdeimt septynios ventyklos, o po jo mirties j padaugjo dar dviem deimtimis. Kelios tokios ventyklos stovjo Erodo valdomoje teritorijoje, be kita ko, Pajrio Cezarjoje, Pilypo Cezarjoje, kurioje vliau Petras ipains, kad Jzus yra Mesijas, ir Samarijoje. Vienas nesuskaiiuojam Jzaus istorijos ryi su romn pasauliu buvo tai, kad Juozapas su nia Marija i Nazareto Betliej turjo keliauti per Samarij, t miest, kur Erodas buvo pervadins Sebasta – „Ikilija“ (lot. Augusta) ir kuriame tada stovjo to paties Erodo pastatydinta itaiginga ventykla, o imperatorius joje garbintas kaip dievo snus.
Ilg laik manyta, jog kreipinys „dievo snus“ ir tokios ventyklos buvusios ne daugiau kaip grynai iorikas, gilesns reikms neturjs ir i tikrj niekieno rimtai netraktuotas nusilenkimo imperatoriui gestas. Taiau dabar inoma, jog romnai tikjosi, kad imperatorius bent imperijos Rytuose bus tikrai garbinamas. Tas pat tssi ir po Augusto laikotarpio. Imperatorius Tiberijus, kuriam valdant nukryiuotas Jzus, irgi buvo „dievo snus“, o iki Romos imperijos pabaigos toki imperatori – diev bta 182. Imperatoriaus kultas labiau u visa kita vienijo visas tautas, gentis ir sluoksnius, iskyrus vien iimt: religiniam imperatoriaus garbinimui prieinosi tik ydai ir dar i judaizmo kil krikionys. Tuo tarpu visi kiti imperatori – diev laik pasauliniu ir vienijaniu vairi sen tvikj dievybi, kuri Antikoje bta tkstaniai, siknijimu. Kitaip tariant, imperatoriaus kultas jokiu bdu nebuvo tik viena i daugelio lojalumo Romos valdovui raikos form. Tai buvo religija. Kaip tokia ji ir funkcionavo. Egzistavo taisykls, ir bdavo privalu grietai j laikytis norint laiduoti dievo geranorikum, o tikrasis tikjimas reiksi ne asmeniniu, individualiu tikjimu dogm erdvje, bet skrupulingai tiksliu kulto taisykli laikymusi. Pavieniais atvejais ios sistemos dalis visikai galjo bti ir pamaldumas. Pavyzdiui, prekybininkas, u savo skm turjs bti dkingas socialinei ir politinei Augusto taikai, matyt, jaut imperatoriui tai, k mes vadiname pamaldumu. Olimpijoje rastame graikikame rae skelbiama: „Dievikasis Augustas savo gerais darbais pranoko net Olimpo dievus“. Kad Augusto kaip dievo garbinimas prasidjo anksti, liudija vienas papirusas i Oksirincho. Jau 30 m. pr. Kr. du pilieiai ten pareikia: „Prisiekiame Cezariu (Augustu), dievu i dievo“. Kiti raai liudija, jog mons kartais kreipdavosi August malda, praydami pagalbos bdoje ir ligoje.
Istoriko akimis, visa tai labai tiktina, nes Azijos provincijoje, gerai pastamoje Naujojo Testamento skaitytojams, Augusto taika truko apie tris imtus met, iki III a. vidurio. Tokios trukms taikos laikotarpis monijos istorijoje buvo ir tebra nepralenktas. Taiau net iomis slygomis galima velgti ankstyv konkurencij: imperatorius ir jo pdiniai laikyti dievais, atneusiais bei laidavusiais aminj taik, taiau lygia greta laukta Mesijo kaip taikos kunigaikio po pergaling karini veiksm. Mesijins taikos svoka judaizme gyva iki iandien. Imperatorius ydams buvo ne mesijinis taikos kunigaiktis, bet engjas, ventvagikai pasisavins savo status; Kumrano esenai viename rato ritinio fragmente, vadinamame 4Q246, irgi rmsi Ps 82, 6–7, taigi Dievo seniai paskelbtu nuosprendiu romnams. Kita vertus, didiumai yd iki iandien sunku laikyti Mesiju yd Jz i Nazareto, nes Jzus neatitiko emikosios taikos, kokios yd ortodoksai iki iandien laukia kartu su pergalingu Mesijo atjimu, apibrimo, nes taika emje pagal realiosios politikos, emikosios visuomens matmen iki iol nra tapusi tikrove. Jzaus skelbtoji ir knytoji Dievo taika buvo ir yra kitokia. Net tie ydai, kurie buvo jo mokiniai ir pirmieji sekjai, steng tai suvokti tik po Velyk.
Kadangi imperatoriaus kulto nereguliavo viresnis valdios organas Romoje, o vairios provincijos naudojosi skirtingomis autonomijos formomis (Vakaruose is kultas vaidino daug maesn vaidmen negu Rytuose), religin praktika gerokai vairavo. Graikikai kalbaniuose Rytuose imperatorius, kaip kartais ir kiti aukto rango geradariai, papildomai bdavo vadinamas str. Šis odis krikioni tikjimo kalboje perteikiamas odiu „iganytojas“. Atsiliepdama angelo ini, Marija vadina Diev savo Str (Lk 1, 47), o pasakojime apie gimim Str (Iganytoju) vadinamas pats Jzus (Lk 2, 11). Kitaip tariant, vadinant Jz ne tik Dievo Snumi, bet ir Iganytoju, metamas ikis vis imperij vienijusiam kultui. Tiesiog programikai galtume formuluoti, kad iki savo gimimo ir per savo gimim Jzus yra naujasis pasaulio valdovas ir pasaulio iganytojas, ir anuomet tai neabejotinai inojo bent jo motina. inia apie Erodo planuojam mogudyst sulaik j nuo kokio nors ypatingo savo snaus traktavimo pirma laiko. Savo kaip Mesijo pasirodymo met vliau jis turjo pasirinkti pats.
K i principo turtume manyti apie i pirm Jzaus gyvenimo met apvalg? Su keliais vertinimo kriterijais jau susidrme. Svarbiausij galbt pravartu dar kart pakartoti kitais odiais: rodymo nebuvimo nevalia painioti su nebuvimo rodymu. Kitaip tariant, i to, kad „tik“ Matas pranea apie Erodo planus ir darbus Betliejuje, dar neplaukia, kad io vykio nebuvo. Maai k bendra su mokslu turi daugeliui Naujojo Testamento tyrintoj bdingas tiesiog tarsi refleksas kylantis nusiteikimas manyti, jog abejotinais atvejais evangelist atvilgiu visada teisus Juozapas, ypa jei ano meto istorijos vykio jis nemini ar pateikia kitaip. Istorikas gali daryti tik viena – tikrinti, ar turimas altinis, kaip toks, tiktinas, ar ne. Jei esama jam prieing altini, tai jie, inoma, traktuotini rimtai ir tirtini. Taiau jei alia to vieno liudijimo kit itar nra, tai i j nebuvimo nevalia daryti jokios ivados apie turimo altinio patikimum. Šios elementarios pamatins taisykls inomos kiekvienam istorikui. Tikra msl, kodl jos taip retai taikomos Naujojo Testamento ratams.
Ms konkreiu atveju tai reikia, kad turime praneim apie gimim i mergels, Betliejaus vaigd, Erodo sakytas vaik udynes ir bgim Egipt; i vyki nevalia atmesti kaip neistorini vien dl to, kad autorius vadinamas Matu, o jo krinys priskiriamas literatriniam evangelij anrui. Turime praneim apie Dievo ini Marijai, jog jos snus bus vadinamas Dievo Snumi, taip pat suinome apie mokesi apskait, privertusi Marij vykti Betliej. Nevalia abejoti tuo vien dl to, kad pasakotojas yra vyras, vardu Lukas, tikjs tuo, k ra. Pirmiausia ir i principo galioja taisykl, jog tokiam praneimui tol bdinga tokia istorin vert, koki jam aikiai ir smoningai priskiria autorius – juk jis neketina pateikti legendos, mitologinio pasakojimo, bet neabejotinai nori rayti apie faktinius vykius, – kol tikimai negalima rodyti prieingai. Kitaip tariant, kalbta ir kalbama apie Mato, Luko ir j tekst nenaudai pateikiam argument kokyb. Prisiminkime ia klasikin, nuostabiai ironik amerikiei istoriko George’o Kennedy pasakym: „Senovs autoriai kai kada turdavo galvoje tai, k sakydavo, o kartais net inodavo, apie k kalba“.
Tad kontrai nubrti. Šioje knygoje neketinama visapusikai, be sprag rekonstruoti informacijos apie istorijos Jz ir tikjimo Krist, bet norima tik mesti vilgsn esminius momentus. Daug kas, kas urayta evangelijose, savaime tampa tikima suvokus, kad tekstais galima pasitikti ir kad esama bd tariamoms ar tikroms problemoms veikti. Btent gimimo istorija, kuria taip mgsta abejoti daug tariamai apsivietusi moni, parod mums, jog stovime ant patikimo pagrindo.
_____________________________________
Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos inovas, archeologas, senovs rankrai specialistas, gim 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, enevoje, Oksforde ir Kembride, anksti susidomjo Naujojo Testamento itakomis. Izraelyje koordinavo ios alies Antikos tyrim staigos vykdomus alos Negyvosios jros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzals kasinjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dst archeologijos bei Kumrano tekst kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrind tyrim institutui, vliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinje auktojoje mokykloje dst Naujojo Testamento laikotarpio istorij. Bibliotheca Bodmeriana usakymu, pareng Naujojo Testamento papiruso P73 pirmj leidim...
|